“ŽMONĖS MANO, KAD JŲ SIELA YRA PANAŠI Į OBUOLIO PUSELĘ”
Filosofas mestelėjo obuolį, pavartė jį, apžiūrėjo iš visų pusių ir mįslingai tarė:
– Žmonės mano, kad jų siela yra panaši į obuolį.
– Kaip tai suprasti? – susidomėjo jo mokinys.
– Tiksliau, į puselę obuolio, – pasitaisė filosofas. – Maždaug tiek.
Jis atsargiai perpjovė obuolį į dvi dalis ir padėjo ant stalo.
– Jie įsitikinę, kad kiekvienas žmogus turi idealų savo atitikmenį. Tarsi Dievas, prieš siųsdamas sielas į pasaulį, perpjauna jas per pusę, į vyriškąsias ir moteriškąsias puses. Kaip obuolį. Taigi šios pusės klajoja, ieško viena kitos. Ar randa? Kaip tu tai įsivaizduoji? Kokia tokio susitikimo tikimybė? Ar žinai, kiek žmonių yra pasaulyje?
– Daugybė.
– Būtent. Na, gerai, jie suras vienas kitą, o kas toliau? Galvoji, kad jie sudarys savo obuolį ir gyvens taikoje bei ramybėje?
– Na, taip. Argi ne taip?– nustebo mokinys.
– Ne, ne taip.
Mokytojas paėmė abi obuolio puseles ir pakėlė prie veido.
– Štai į pasaulį ateina dvi naujos sielos. O ką pasaulis padaro žmonių sieloms?
Filosofas atsikando vienos obuolio puselės.
– Pasaulis,– tęsė jis pilna burna,– nėra statiškas. Jis žiaurus. Jis viską sutraiško. Vienaip ar kitaip. Atpjauna po gabalėlį arba nukanda, arba sutrina kaip tyrelę kūdikiams.
Jis atsikando antrosios obuolio puselės ir kurį laiką tylėjo kramtydamas.
Mokinys spoksojo į dvi nuograužas ir nervingai nurijo seiles.
– Taigi,– iškilmingai paskelbė filosofas,– jos susitinka!
Jis sujungė apkandžiotas puseles.
– Argi jie tinka vienas kitam? Ne!!!
– Pažiūrėk dabar čia,– tarstelėjo mokytojas ir paėmė dar keletą obuolių.
– Kiekvieną perpjauname per pusę, atsitiktinai suglaudžiame viena prie kitos dvi skirtingų obuolių puseles ir ką gi matome?
– Jos nesutampa,– linktelėjo mokinys.
– Žiūrėk toliau.
Sudėjęs dvi skirtingų obuolių puseles, jis atsikando vienos ir kitos ir ištiesęs parodė.
– Na, ką gi mes matome? Ar jie dabar sudarys porą?
-Taip,– mokinys susimąstęs linktelėjo.– Dabar jie puikiai dera vienas su kitu.
– Nes pasaulis jų atsikando ne po vieną, o abu kartu!
Vienas kitą mylintys žmonės tampa viena visuma: kartu džiaugiasi gyvenimu ir kartu priima likimo smūgius, išmoksta puikiai suprasti vienas kitą vos iš vieno ištarto žodžio, palaiko vienas kitą ir skatina siekti tikslų. Laikui bėgant kai kurios poros viena iš kitos perima net ir įpročius, tampa panašūs vienas į kitą ir harmoningai vienas kitą papildo. Taigi antrosiomis puselėmis ne gimstama, o tampama. Ir tai yra kruopštus darbas.
Jei patiko turinys, pasidalink!
